Lyderis kiekviename žmoguje


2012 08 12 www.bernardinai.lt

/parengta pagal seminarą ŠVENTAS PYKTIS, pranešėjas: Bilas Haibelsas, medžiaga garsinimui/

 

Jau daugiau nei penkiolika metų domiuosi lyderystės menu. Prieš dvidešimt metų studijavau vadybą ir verslo vystymą. Tačiau greitai nusivyliau, nes nei verslo vadybos ir administravimo vadovėliuose, nei Vilniaus universiteto profesorių paskaitose, nei jų seminaruose neradau to, ko ieškojau. Baigdamas dvasingumo studijas Bostone (JAV), sutikau vieną jėzuitą, kuris rašė daktaro disertaciją lyderystės studijų srityje (Gonzaga University, JAV). Po kelių pokalbių su juo atradau tą gyvenimo sritį, kurioje dabar esu visiškai pasinėręs. Be to, dar bent 40 metų planuoju toliau tyrinėti lyderystės reikšmę kiekvieno žmogaus gyvenime, mokyti kitus, padėti jiems atskleisti tai, kas geriausia juose. Mano seminarų dalyviai siekia atrasti ir pilniau išnaudoti jiems Dievo dovanotą lyderystės talentą savo organizacijoje, darbo vietoje, bendruomenėje, šeimoje ir kiekviename kitame santykyje. „Lyderystė yra apie tai, kaip įkvėpti žmones didesnei vizijai, pakylėti juos į aukštesnį veiklos lygmenį ir ugdyti asmenybes peržengiančias savo susikurtas ribas,“ – sako Peter Ferdinand Drucker (įžymus vadybos ir lyderystės mokytojas).

 

Kartais žmonės klausia: „Ar lyderiais gimstama ar tampama?“ Tikiu, kad kiekviename slypi įgimtas lyderystės talentas. Mano patirtis rodo, kad visi norime ir galime būti lyderiais, t.y. pasiekti ypatingo meistriškumo, būti pirmais, būti geriausiais tam tikroje veikloje. Kiekvienas žmogus nuo pat gimimo yra aktyvus, kūrybingas, energingas ten, kur jis nori ir gali išreikšti save, prisiimti daugiau atsakomybės, siekti savo ir organizacijos tikslų. Ar kada nors matėme pasyvų, niekuo nesidomintį keturmetį? Kiekviename žmoguje slypi dar daug neišnaudoto potencialo. Tam tikru laiku, tam tikroje vietoje, tam tikroje situacijoje kiekvienas gali atskleisti lyderystės talentą. Tačiau tam reikia įsiklausyti į vidinį balsą, kuris parodo, kurioje srityje turime būti lyderiais, daryti teigiamą įtaką, keisti kitų gyvenimus. Vidinis balsas kviečia net ir neturint vadovo pareigų diegti naujoves, įkvėpti kitus, skatinti pokyčius, prisiimti atsakomybę už organizacijos rezultatus, nuolat tobulėti, siekti meistriškumo ir didžiausio asmeninio efektyvumo. „Lyderystė – kiekvieno žmogaus pašaukimas,“ - sako Jim Kouzes and Barry Posner (Santa Clara University, JAV).

 

Jei lyderis kiekviename žmoguje, tuomet, kaip jį atskleisti? Lyderystės mokytojai sutaria, kad vienas iš svarbiausių lyderio įgūdžių yra vizijos kūrimas ir jos įgyvendinimas. Vizija yra svarbus įrankis vadovo veikloje. Tačiau, kaip gimsta vizija lyderio širdyje ir mintyse? Kaip atrasti tai, kas mus ir kitus įkvėptų naujiems žingsniams, paskatintų naujai veiklai? Apie tai kalbėjo Pasaulinės lyderystės konferencijos organizatorius ir Willow Creek bažnyčios pastorius Bilas Haibelsas (Bill Hybels) 2010 metais vykusioje konferencijoje Čikagoje (o DVD formatu ir Klaipėdoje). Aš pritariu Bilui, kuris sako, kad kažkas sukrečia žmogų taip stipriai, kad jis tampa lyderiu. Kažkas galingo, uždegančio, ugningo, skausmingo įvyksta jo gyvenime. Žmogus tampa lyderiu, kai jo širdyje užsidega šventas nepasitenkinimas. Lyderio vizija gimsta tuomet, kai jis pastebi išnaudojimą, neteisingumą, skriaudą savo aplinkoje. Jis nori tai pakeisti. Jis dega troškimu ką nors daryti tam, kad pakeistų susidariusią situaciją, spręstų iškilusią arba besikartojančią problemą. Jis nebegali pakęsti to blogio, kurį mato, kurį patiria. Jis kuria viziją. Jis prisiima atsakomybę. Jis nori veikti. Jo vizija ir troškimas uždega kitus, patraukia juos, įtikina ir skatina prisijungti. Tokiu būdu žmogus atskleidžia lyderystę savyje.

 

Vienas iš tokių lyderystės pavyzdžių yra Mozė, kurio gyvenimas aprašytas Šventajame Rašte. Mozė matė, kaip jo tautiečiai izraelitai išnaudojami, mušami ir engiami Egipto valdovų vergijoje. Jo širdyje užsidegė šventas nepasitenkinimas. Jis nebegalėjo daugiau kęsti tokios situacijos. Jis norėjo ką nors daryti. Jis dar nežinojo, ką jis gali vienas nuveikti, pasiekti. Iš to nepasitenkinimo gimė jo vizija, t.y. Dievo pašaukimas - išvesti tautą iš Egipto vergijos. Mozės nepasitenkinimas esama situacija padėjo atskleisti lyderį jame. Mozė vedė savo tautą į geresnę vietą – Pažadėtąją žemę. Šventas nepasitenkinimas arba šventas pyktis skatino Mozę tapti lyderiu, kurti viziją ir vesti kitus į laisvę.

 

Bilas Haibelsas klausė visų konferencijos dalyvių: „O ko tu nebegali pakęsti? Ko tu nebegali tvert? Kas tavo viduje sukuria baisią įtampą, stiprius jausmus, tarsi ugnim degina tau širdį? Tai tave ir pažadins kažko tvertis, kažko imtis ir daryti. Vesti kitus... Kas tavy pagimdo tokį nepasitenkinimą ir pyktį?“ Kai keliame sau tokius klausimus, atrandame tai, kas žadina ir atskleidžia lyderystę mūsų gyvenime. Senojo testamento asmenybė Dovydas irgi degė nepasitenkinimu, kai galingas priešo karys niekino jo tautiečius ir žemino Dievą jų akyse. Dovydo šventas pyktis skatino jį drąsiai pulti stipresnį, labiau patyrusį ir geriau ginkluotą Galijotą ir jį nugalėti. Taip pat Martinas Liuteris Kingas, gyvenęs 20-ajame amžiuje, nebegalėjo pakęsti rasinės diskriminacijos savo šalyje. Jis nebegalėjo matyti, kaip juodaodžiai buvo atskirti nuo baltaodžių, žeminami ir išnaudojami. Jis pradėjo kalbėti apie tai ir kovoti su šia neteisybe. Mozės, Dovydo, M. L. Kingo lyderystė kilo iš jų švento nepasitenkinimo esama situacija. Jie dar nebuvo formalūs vadovai, kai tas šventas pyktis pagimdė kitokios ateities viziją jų mintyse.

 

Kiekviename žmoguje yra tam tikras nepasitenkinimas kokia nors situacija. Gal įmonėje, gal bendruomenėje, gal šeimoje, gal draugų rate, gal mieste esame kuo nors nepatenkinti. Visi turi pašaukimą lyderystei. Tačiau ne visi jį pilnai atskleidžia. Vieni pasirenka įsiklausyti į tą vidinį nepasitenkinimą ir kuria viziją, kaip pakeisti susidariusią situaciją. Kiti siekia užgesinti šį šventą pyktį savyje. Taip elgdamiesi jie slopina jiems dovanotą lyderystės talentą. Jei sekame tuo vidiniu, degančiu nepasitenkinimu, tuomet pradedame kurti viziją. Bilas klausia kiekvieno iš mūsų: „Ko negali pakęsti tu? Kokios nors neteisybės? Kai tave supa baisus skurdas, ar tau neplyšta iš skausmo širdis? Kai stebi rasistinius išpuolius ar išankstinių neigiamų nuomonių pasireiškimą, ką sako tavo širdis? Kai regi benamius, skriaudžiamus vaikus, AIDS aukas, korupciją verslo pasauly, kai regi neteisingai funkcionuojančią, merdinčią bažnyčią, kokie tau sukyla jausmai?“

 

Dažnai ir aš savo seminarų metu kalbu apie nepasitenkinimą esama situacija. Tai vieta, kurioje atsiskleidžia lyderiai. Tai vieta, kurioje gimsta vizija. Kartais žmonės man sako: „Nejaučiu aš pašaukimo lyderystei. Esu viskuo patenkintas. Niekas nedega mano širdyje. Neturiu jokių talentų, kad galėčiau užsiimti nauja veikla. Nemanau, kad esu lyderis. Ką daryti?“ Atsakyti stengiuosi Bilo žodžiais: „Jei jūs kol kas tiksliai nežinote, dėl ko jūsų širdis rauda labiausiai, nepasiduokit. Ieškokit toliau. Nenuleiskit rankų. Stebėkit pasaulio poreikius, daugiau keliaukit, aplankykit kitas organizacijas ir bažnyčias, nuvažiuokit į kitą miestą, aplankykit vargšus, apsilankykit AIDS klinikoj, sudalyvaukit gamtininkų projekte. Peržvelkit pasaulio poreikius. Tikrai tikiu, kad ateis akimirka, kai Dievas sužadins jumyse gilius jausmus, kai nebegalėsit tverti ir sakysit: Privalau ko nors imtis.“ Kai žmogų pripildo šventas pyktis, gimta troškimas ką nors keisti. Konsultuodamas vadovus pastebėjau, kad šis nepasitenkinimas pakeičia vidinę vadovo būseną. Tai pakylėja vadovą į naują lygmenį. Ji atsiveria naujoms idėjoms ir sumanymams. Vadovas dar labiau susikoncentruoja į organizacijos tikslus. Jis drąsiau rizikuoja ir ieško naujų sprendimų. Padidėja jo kūrybingumas, išradingumas, bendradarbiavimas. Ši vidinė vadovo būsena – šventas nepasitenkinimas - pakylėja jo veiklą į aukštesnį lygmenį.

 

Tačiau negalime per ilgai pasilikti prie švento nepasitenkinimo. Turime kurti viziją ir palaikyti optimizmą savo mintyse. Turime mokytis teigiamo mąstymo ir ugdyti savo tikėjimą. Turime tikėti, kad viską galima išspręsti, pakeisti. Turime palaikyti viltį savo širdyje ir ją stiprinti kituose. Bilas Haibelsas sako vadovams: „Neleiskit, kad išgaruotų jūsų tikėjimu grįstas optimizmas. Turite tikėti, kad su Dievu viskas yra įmanoma. Puoselėkit tą įsitikinimą giliai širdyje – kad pražuvėliai suras kelią pas Dievą. Kad klajojantys pareis namo. Kad sergantys bus išgydyti Dievo jėga. Kad vargšai bus pakelti iš skurdo. Turite tikėti, kad Dievas atsako į maldas. Kad su Dievu įmanoma rast išeitį. Neapleiskite savęs. Atidžiai stebėkit ir neleiskit užgest vilčiai širdyje. Nes kiti seka jūsų pavyzdžiu. Jei jūs nuleisit rankas, jei vadovas praras viltį, tai geimas, setas  ir mačas bus pralaimėtas.“

 

Tikrai būna sunku vadovams, kai jie nemato greitų rezultatų ir teigiamų pokyčių. Kai nepatirsite didelių laimėjimų, neleiskite užgesti vilčiai. Kai bus nepakeliamai sunku, kai patirsite nesėkmes, kai jus atstums, nesupras, prisiminkite Bilo žodžius: „Pasaulis klausia krikščionių: ar taip viskas ir baigsis? Ar galiausiai nugalės tamsa? Ar tironai toliau valdys, o teroristai toliau viską niokos? Ar AIDS toliau plis? Ar rasizmas galiausiai nugalės? Ar smurtas ir karai tęsis? Ar žmonės liks alkani ir be namų? Ar santuokos toliau irs? Ar bažnyčios toliau užsidarinės ir iškabins ženklus „Patalpos parduodamos“? Ar tokia žmogaus dalia? Ar viskas būtinai taip ir turi baigtis? Tiems, kurie užduoda tokius klausimus, mes krikščionių lyderiai, privalome turėti paruošę atsakymą. Ir labai aiškų. Nežinau, kaip atsakytumėt jūs, bet aš sakau: Ne, taip tikrai kad viskas negali baigtis. Šiandien kaip niekad anksčiau tikiu, kad Kristuje, per Kristų ir dėl Kristaus – ne taip viskas turėtų baigtis. Tikrai tikiu, kad nuodėmės vis dar gali būti atleistos, kad maldos atsakomos, santykiai pataisomi. Tikrai tikiu, kad pasitikėjimas gali būti atkurtas, o negyvos bažnyčios – prisikelt iš numirusių. Tikrai tikiu, kad pabaiga gali būti kitokia. Bet mes, lyderiai, išskirti iš visų kitų žmonių – skelbti vilties, gyventi ja, spinduliuot ir užkrėst ja kitus. Turime skelbti vilties žinią visiems. Dievas suteikia mums įtakos galią. O mes turime skelbti tai iki paskutinio atodūsio. Va kodėl Dievas paskyrė mus vadovaut. Kad viltis šiam pasauly neužgestų. Ji turi gyventi tavy. Ji turi būt gyva tavy. Palaikyk ją gyvą, kad suteiktum žmonėms įkvėpimo, kurio jiems verkiant reikia.“

 

Asmeninio koučingo pokalbiams pas mane ateina vadovai, turintys didelę viziją, stiprų troškimą padaryti organizaciją augančia ir klestinčia. Kiti nori tobulinti savo charakterį tam, kad jų vadovavimas būtų ne tik veiksmingas, bet ir sukurtų pagarbos, pasitikėjimo, nuoširdumo ir pasiaukojimo kultūrą įmonėje. Visi jie susiduria su sunkumais. Visiems jiems reikia bendraminčių, siekiančių didelių tikslų ir kovojančių su netikėtais iššūkiais. Pasaulinė lyderystės konferencija – tai vieta, kur susirenka tie, kurie trokšta savo ir organizacijos viziją paversti tikrove. Ten susirinkę dalyviai dalinasi savo sunkumais ir džiaugiasi laimėjimais. Bilas Haibelsas taip apibūdina į konferenciją susirenkančius dalyvius: „Žinome, ką reiškia turėt didingą viziją ir dvejoti Dievu, spėliojant kaip Jis panaudos tokį kaip aš tai vizijai įgyvendint? Mes žinom, kaip sunku to pasiekt. Kai ištinka bėdos. Kai aplanko nusivylimas. Kai tarsi pakerta kojas ir mes nė krust. Mes žinom, ką reiškia gulėt kniūbsčiam ant kilimo kambary ir maldoj klaust Dievo: Ar pavyks? O gal išsirinkai ne tą žmogų? Mes žinom, ką reiškia, kai Dievas suburia aplink mus žmones, per kuriuos ateina išgydymas, įkvėpimas ir drąsa. Mes žinom, ką reiškia mūsų komanda, kuri padaro mus geresniais nei esame. Mes žinom, ką reiškia, kai pagaliau pavyksta įgyvendint kokį nors uždavinį...“

 

Konferencijos metu vyksta ugdymas, mokymas, tobulėjimas. Jei norime savo organizacijas keisti, atnaujinti, turime pradėti nuo vadovų ugdymo. Jei norime jas padaryti efektyvesnes, jų vadovai turi ugdyti charakterį. Jei norime pasiekti geresnių rezultatų, turime skirti laiko ir mokytis. Visi turime lyderystės talentą. Bet kai talentais apdovanoti žmonės juos slepia ir nesiekia jų panaudoti, apiplėšiami ir kenčia ne tik jie patys, bet ir kiti. Kai lyderiai auga, mokosi, tobulėja, tuomet ir visa organizacija pasiekia geresnių rezultatų, auga ir klesti. Kai vadovai laimi, tuomet ir visa jų komanda laimi. 

 

Bilas moko, kad į konferenciją atvykę vadovai, verslininkai, mokytojai, specialistai, pastoriai melstųsi kartodami: „Atvykau pasimokyt, kaip tobulėt ir pajust Dievo prisilietimą. Atvykau, kad Šventoji Dvasia kai ką padarytų. Kažką pakeistų mano viduje. Nes ant kortos pastatyta labai daug. Mano kaip vadovo veikla daug lemia.“ Tokia malda padeda ne tik save nuteikti teigiamai ir tikėtis asmeninės naudos sau, bet ir leidžia Dievo dvasiai veikti ir padaryti mane geresniu vadovu ar specialistu. Juk tikrai kiekvienas vadovas ir kiekvienas organizacijos narys daro didžiulę tiesioginę ir netiesioginę įtaką tam, kad visa organizacija laimėtų.

 

Šiuolaikiniame pasaulyje yra be galo daug galimybių daryti teigiamus pokyčius. Šiandien kaip niekada anksčiau reikia žmonių (įvairaus amžiaus, išsilavinimo, patirties), kurie panaudotų visas galimybes, vedančias į didingumą. Šiandien labai reikia lyderių, kurie įkvėptų mus svajoti, darbuotis ir ištverti. Kasmet vykstanti pasaulinė lyderystės konferencija Lietuvoje moko ieškoti sprendimų, imtis iniciatyvos ir daryti teigiamą įtaką.

 

Konferencijos pranešėjai kalba apie žmones, kurie suvienija kitus taip, kad jie su užsidegimu siektų nuveikti ypatingus darbus. Pranešimai ugdo įgūdžius, reikalingus vertybes paversti į veiksmus, viziją į tikrovę, kliūtis į inovacijas, individualumą į bendradarbiavimą, riziką į laimėjimus. Konferencijos dalyviai diskutuoja apie tokią organizacijos kultūrą, kurioje įspūdingas galimybes žmonės paverčia į neįtikėtiną sėkmę. Tikiuosi, kad ir Jūs esate lyderystės atskleidimo kelyje. Linkiu, kad ir 2012 metų konferencijoje Klaipėdoje arba Vilniuje Jūs atrasite naudingų įrankių, kurie pravers Jūsų gyvenimo kelyje.

 

Kun. Rytis Gurkšnys SJ

Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios rektorius

Tarptautinės lyderystės akademijos lektorius ir koučeris


© 2016 VšĮ Tarptautinė lyderystės akademija